„In Defense of Christians“ yra organizacija, kuri stengiasi atkreipti tiek Jungtinių Amerikos Valstijų visuomenės ir valdžios, tiek tarptautinės bendruomenės dėmesį į liūdną krikščionių padėtį Artimuosiuose Rytuose, skatinti sprendimų ieškojimą. Spalio pabaigoje ši organizacija Vašingtone surengė ketvirtąją konferenciją, dalyvaujant politikos pasaulio atstovams, tarp kurių ir JAV viceprezidentui Mike Pence. Iš Libano atvyko maronitų apeigų Bažnyčios galva, kardinolas Bechara Rai, taip pat ortodoksų patriarchas iš Sirijos Jonas X Yazigi. Konferencijos kontekste Libano dienraštis „L’Orient le Jour“ kalbino kardinolą Rai.
Kardinolas Rai konstatavo, jog Libanui tenka našta, kurios jis nebegali pakelti: „Mes susitikome su kongresmenais ir amerikiečių atsakingaisiais. Mes paminėjome visas temas ir paaiškinom situaciją. Mes taip pat išsakėme savo nuogąstavimus dėl 1,7 milijono į Libaną perkeltų asmenų, nuo 30 iki 40 tūkstančių naujagimių per metus, ir pusės milijono palestiniečių, kurie kartu viršija pusę libaniečių populiacijos. Kokia šalis, kad ir kokia didelė būtų, gali priimti savo pusei populiacijos prilygstantį pabėgėlių skaičių? Kodėl Libanas, su savaisiais 10 tūkstančių kvadratinių kilometrų, iš kalnų ir slėnių, turi papildomai priimti pusės populiacijos dydžio papildomų gyventojų? Libaniečiai emigruoja trūkstant darbo. Gyventojų skaičius nuo keturių milijonų išaugo iki šešių. Tai didžiulis pavojus ne vien ekonomikos, bet taip pat politikos , demografijos, kultūros, saugumo ir aplinkos sferose. Libanas priėmė šiuos pabėgėlius iš solidarumo dvasios, tačiau negali savęs prarasti dėl jų gėrio. Laikas, kad jie sugrįžtų pas save. Tokia yra žinia, kurią „In Defense of Christians“ norėjo perduoti tarptautinei nuomonei“.
„Nutraukime karą ir sukurkime teisingą taiką, ilgalaikę ir visuotinę. Būkime teisingi ir drąsūs, pasakykime, kad bet kokia kaina perkeltieji ir pabėgėliai turi sugrįžti pas save“ – tokius žodžius, anot kardinolo libaniečio, jis norėtų išgirsti, bet neišgirsta, nors visi sako, kad reikia išsaugoti krikščionis Artimuosiuose Rytuose, nors visi užjaučia dėl agresijos ir persekiojimų. To nepakanka. „Visada sakiau, kad herojiška nėra kariauti, bet palaikyti taiką“, - pridūrė kardinolas.
Paklaustas kodėl taip maža iniciatyvos iš Europos pusės, ypač Prancūzijos, kuri istoriškai yra Artimųjų Rytų krikščionių „gynėja“, kardinolas atsakė, jog dėl nesupratimo ir dėl interesų. Popiežius Pranciškus, anot jo, viešai apie krikščionis Artimuosiuose Rytuose kalbėjo daugybę kartų. O Prancūzija ir kitos šalys, save vadinančios pasaulietinėmis, nesupranta kodėl yra kalbama apie krikščionis, musulmonus ir žydus. Tai nepatenka į jų sąvokas. Tuo tarpu Artimųjų Rytų politinė aplinka, išskyrus Libaną, kuris skiria religiją ir politiką, yra politinė ir teokratinė. Antra, Europos šalys turi savų politinių, ekonominių ir geopolitinių interesų. „Mūsų supratimai apie karą Sirijoje, Irake, Palestinoje ir Jemene nėra tokie patys, kaip Vakaruose, dėl nežinojimo arba dėl nenoro veikti. Tai, kas buvo padaryta, buvo klaidinga. Galima pašalinti režimą nesugriaunant šalies. Pirmiausia, yra interesų ir taip pat nesuvokimas to, kas vyksta Artimuosiuose Rytuose“, pabrėžė maronitų Bažnyčios galva.
Kai interesai dėl naftos ar geopolitikos dėmesį krikščionims nustumia į antrą vietą, svarbu suprasti, jog krikščionių bendruomenės Artimuosiuose Rytuose yra tarsi „raugas tešloje“. „Mes sakome, kad ši bendruomenė yra svarbi jums, nes mes, krikščionys galėjome stimuliuoti nuosaikumą per 1300 bendro sugyvenimo metų su musulmonais Artimuosiuose Rytuose“, - pabrėžė kardinolas Rai, primindamas, kad tokių islamistinių ir ekstremistinių organizacijų, kaip „El Qaeda“, „al-Nosra“ ar „Islamo valstybės“ šaknys nėra Artimuosiuose Rytuose. Šio regiono musulmonų dauguma yra nuosaikūs, nors karas pažadino daug žalingo fundamentalizmo ir terorizmo. „Krikščionių bendruomenės reikia musulmonų švelninimui, kad toliau būtų išlaikomas musulmonų nuosaikumas. Musulmonai turi neapykantos Vakarams ir Europai. Reikia skirti islamą ir, iš kitos pusės, integralistus, fundamentalistus ir teroristus, kurie griauna islamo vardu. Patirtis mus išmokė kaip gyventi kartu su musulmonais ir pelnyti jų palankumą. Dabartiniuose karuose mes esame didieji pralaimėtojai. Krikščionys turėjo emigruoti be troškimo sugrįžti. Ir tai yra labai pavojinga. Jeigu prarasime musulmonišką nuosaikumą, mes rizikuojame maitinti fundamentalizmą ir terorizmą. Ir jei tarptautinė bendruomenė nedės pastangų padedant perkeltiesiems ir pabėgėliams sugrįžti pas save, jie taps derlingu lauku teroristiniams judėjimams ir organizacijoms“, perspėja kardinolas Bechara Rai, pridurdamas, kad ir nuosaikių musulmonų emigracija yra praradimas regionui. Emigrantai, pasak jo, daug padeda savo kilmės šaliai, taip pat Bažnyčiai Libane, tačiau tai išlieka „gyvybinių jėgų praradimu“. Neramina ir tai, kad pačiame Libane, kurio politinė sistema ir valdžios paskirstymas priklauso nuo demografijos, krikščionių šeimos mažiau skaitlingos už musulmonų. Ankstesnė demokratinė pusiausvyra rizikuoja prarasti savo turinį, sudarant palankias sąlygas visuomenės ir politikos islamizavimui. Taip pat ir dėlto pabėgėliai, kurių buvimas tampa lemiamu motyvu emigruoti, turi palikti Libaną ir sugrįžti pas save. Kardinolas vylėsi, kad JT konvencija, įtvirtinanti pabėgėlių sugrįžimo principą, taip pat gegužės mėnesio susitarimas tarp Rusijos, Turkijos ir Irano sukurti saugias zonas pačioje Sirijoje, taps rimtais postūmiais tarptautinei bendruomenei veikti. (Vatikano radijas)
